Ačiū.

Šį savaitgalį šitą žodį teko pakartoti keliasdešimt kartų. Atšvenčiau, nors ir neplanuotai, bet gana smagiai, savo paskutinį -niolika. Metus, kurie, tikiuosi, atneš daug permainų mano gyvenime: nauja vieta, nauja mokykla, nauji žmonės. Nauji vyrai. Nes senieji... Jų nebėra. NĖ VIENO. Atrodo, net BFF. Nesulaukiau sveikinimo nė iš vieno, kuris mane bučiavo, rodė dėmesį, buvo mano. Nė vieno. Jaučiuosi sumautai nesvarbi, vieniša ir man taip liūdna, kaip bebuvo seniai. Ir dėl to vėlgi buvo kaltas vyras. Žinoma, žinoma, laiko yra. Bla bla bla. Buvau įspėta, kad vieną dieną viskas gali visiškai pasikeisti, bet net nebūčiau pagalvojus, kad ŠIANDIEN... Velniava. It's just me and my girls.
Po egzaminų, tikriausiai 21 dieną, draugai nori važiuoti prie ežerų. Aš nevažiuosiu. Be to, ar jie nepagalvojo, kad prieš Jonines visuomet cats and dogs ? Ištveriu su jais vakarą, dieną, dvi, bet tik ne 3 dienas ir 2 naktis GAMTOJE. Tai ne man. Be to, reikia taupyti pinigus naujam gyvenimui.
Tiek iš labai labai liūdno devyniolikmetės gyvenimo.
Geros darbo savaitės :)x
P.S. Į Vilnių vis tiek važiuosiu. Pas drauges ir apsipirkti. Taip.