Viską spėjau (biologijos nedariau) ir parašiau Jam, nes vis planavau. Esu visiškai nusivylusi savimi. Kiekvienąkart vis galvoju, kad štai dabar tai jis pasakys kažką Toookio. Na, taip, išskyrus tuos visus pažadus ir tą jo nieko neveikimo vakarą, kai atvažiavo... Bet šiaip... Aš jam nerūpiu. Jam nerūpi, kaip man sekasi, ar aš sveika, kaip mano šeima. O kažkada rūpėjo viskas. Kai aš Jam tikrai ir nuoširdžiai rūpėjau. Gailiuosi, kad nuo pirmų dienų aš stengiausi jo neprisileisti. O gal tai ir buvo teisinga taktika... Aš turiu viltį, kad mes dar būsim kartu, bet kas gali garantuoti, kad jis neįsimylės rytoj, poryt, dar šiais metais? Kad dabar išvažiavo ne susitikti su tokia pat, kokia aš jam buvau, o ne draugais?
Tas pats ir su ID. Vakar apsilankiau jo internetinėse erdvėse, bet jam px. Do šiandien irgi kažkoks keistas, bet be grūzo, nes jei dar ir jis atsirastų, tai aš tikrai išprotėčiau. Nuo pasirinkimo laisvės ir jos nebuvimo.
Laikas negalvoti, kaip koncentruotis ties mokslais, o tiesiog mokytis. Nes pažiūrėjus į egzaminų tvarkaraštį nuotaika genda dar labiau.
Kaip tuščia viduje. Ypač nemėgstu to jausmo rytais, kai neturi apie ką galvoti, tai galvoji, apie tai, ko nėra ir tarsi beprasmiškai (buvau įpratusi kitaip) eini į mokyklą... Sunkus aš tvarinys. Bet jei liepos 1 po tiek daug visko aš galėjau jaustis tokia laiminga, kodėl negaliu dabar? Visos juk išgyvena. Puikiausias pavyzdys JT. Dahh.
Laikykit kumščiukus.
Jūsų katinėlis
xoxo
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą