Puiku puiku puiku, kad bloga - juk pagerės.

Ir aš taip GALVOJAU.
Ką veikiau sekmadienį - tiksliai net nepamenu. Atrodo, šnekėjau su Em, morališkai ruošiau save nd darymui, deja, nesėkmingai. Daug ką pasilikau. Dar žiūrėjau du filmus. Įprastas sekmadienis. O jų aš nekenčiu.
Paskutinės dvi dienos mokykloje nebuvo itin smagios. Atrodo, aš tikrai jau pervargau kaip ir kiekvienais metais prieš Kalėdas. Vėl teisingai nepasimėgavau šventėmis, o kitais metais tai jau darysiu kažkur kitur. MRU arba VU.
Kheh, ką tik pagalvojau apie ID. Nepaisant to, kad aš apie jį galvoju quite all the time. Ir jis ką tik prisijungė Skype.
Pirmadienį buvom susitikę vienam renginy. Ir ne tik su ID, bet ir su Juo! Ėjau ten po pamokų su klasioke, labai skubėjom, dvi valandas stovėjom salėje, kur žmonių buvo dvigubai daugiau negu sveiko proto. Ir ką aš matau? Tiesiai prieš mane, dviem eilėm toliau sėdi ID su draugais. Sukiojasi, kalba, bet manęs nemato. Parašiau jam sms, atsisuko, nusišypsojo...mmm, niekada nemačiau tokios gražios ir nuoširdžios jo šypsenos. Pasirašinėjom, pasiūlė susitikti po renginio. Su klasioke nuėjom parūkyti po jo. Taip, trys (???) savaitės perniek. Laukiau jo, nors ir pamačiau netoliese, bet nepriėjo, berods šnekėjo su draugais. Bet priėjo Jis! Diev, du mano gyvenimo vyrai, patys svarbiausi čia, labai netoli vienas kito, labai netoli manęs. Tiesiog kaip kine. Labai išsigandau pamačiusi Jį, stipriai apkabinau ir dar apsižvalgiau akimis ieškodama ID. Bet jo jau nebebuvo. Gaila. Pasisveikinom, persimetėm keleta žodžių ir jis išskubėjo į klasės susitikimą. Jaučiausi sutrikusi ir tikrai labai išsigandusi. Neslėpiau to ir susitikusi su ID. Jis taip kukliai jaučiasi prie manęs, nors tikrai nėra iš tų nedrąsių vaikinų. Vis atsargiai prisiliečia, bet pats niekada nepabučiuoja. Beje, mes niekada neesam apsikabinę. Gal reikėtų keisti šitą? Truputį šnektelėjom, jis pasakė: susirašysim, mano vardą mažybine forma, kas tikrai nuteikė smagiai ir išsiskirstėm. Lauke buvo tikrai šalta, bet išėjau pilna įspūdžių, nustebusi ir visiškai nesušalau, kol grįžau namo. O eidama į autobusą tikrai rizikavau, nes iš ten, kur važiavau, jis retai važinėja vakarais į mano namus. Anyway, grįžus net nevalgiau, nors buvau nevalgius beveik visą dieną ir buvau geros nuotaikos. Kalbos kontroliniui nesiruošiau, nors nemiegojau beveik visą naktį. Bet tikrai norėčiau dažniau tokių įvykių!
P.S. Šį įrašą skirstysiu į kelias dalis, nes vakar rašiau, parašiau per daug ir pirmąkart man neleido įkelti. Per ilgas, mat.