Vakar dienoraštyje norėjau parašyti, kad tikrai jaučiu, jog Jis man parašys. Ir ką? Parašė ! Pirmas penkias minutes kalbant drebėjau kaip epušės lapas. Pakalbėjom kaip paprasti draugai ir tiek, nothing spešl. Ir minčių sukėlė ne tiek jau daug. Ar ši situacija patvirtins gerai žinomus žodžius, kad viskas ko taip ilgai laukei, deja, ateina tą pačią minutę, kai nustoji laukti?.. Bus matyt. Vakar pasakodama apie mus, tiksliau apie mane ir Jį, draugėms, pakartojau tai penkis šimtus kartų... Ech. Nežinau, bet jaučiu, kad pasiilgau Jo, gal ir truputį, bet vis tiek pasiilgau ;* Ech.
Vis dar lyja, bet nuotaika geresnė. Vakare galbūt eisiu į kiną su drauge ir į miesto bohemos susirinkimo centrą. Pagert & parūkyt. Kaip tikros mūsų miesto menininkės. Pseudomenininkės.
Laroux - In For The Kill.mp3
P. S. Rytoj pasirodys mano vasaros planų sąrašas. Aha, ir pačiai juokinga, nes vis tiek nebus net pusė įgyvendinta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą