Nežinau, kas mane taip paveikė: ar vakarykštis pokalbis pilnatyje apie dienoraščius, ar beveik bemiegė naktis bei pachmielas, bet nusprendžiau, kad man reikėtų susiimti ir po kelių savo pilnametystės mėnesių pradėti rašyti apie tai, ką būtų malonu prisiminti po kelerių metų. Popieriuje nesiseka, gal seksis ten, kur praleidžiu daug savo laiko - internetinėje erdvėje. Kuo mažiau žmonių skaitys - tuo geriau.
Kaip ir tikėjausi, vakarykštis balius buvo geras, išskyrus kaip visada suėmusį širdelę grūzą-kukurūzą pjankei įsibėgėjus. Man vėl pradėjo atrodyti, kad manęs negerbia mano draugai-pažįstami-sugėrovai. Bet... Juk atėjo, paguodė net pats didžiausias šiknius. Net pasakė, kad viskas bus gerai. Ir žinot ką? Vyriškosios giminės atstovo pasakyti šitie žodžiai tikrai priverčia patikėti. Tai kas tada? O tas, kad problema manyje - aš galbūt neskiriu gerbimo nuo garbinimo...
Atrodau šlykščiai. Net jei Jis sugalvotų atvažiuoti, labai gerai pagalvočiau, ar verta išeiti susitikti. Čia super rimtas teiginio pagrindimas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą