Taip ir žinojau... Penktadienio nuotaika top žop. Beveik negalvoju apie Jį ir viskas čia būtų buvę labai ok, jei ne... draugės.
Nesuprantu, kaip tiek daug patyrus su žmogum, draugavus kelerius metus dabar galima praeiti pro jį kaip pro tuščią vietą, nepasižiūrėti, net nenusišypsoti. Jei kažkas negerai, parašyk, papasakok, galų gale atrašyk į tai dėl ko aš nerimauju. Juk tai tu vidury nakties gelbėjai mane, o ne aš tave, juk rūpėjau tau. Kur visa tai dingo per mėnesį? Tai tikrai skaudžiau nei visos nesąmonės su fakin' bernais.
Arba kitas variantas: jei turi geriausią draugę, o ji turi vaikiną ir negali nuolat būti su tavimi ir tu būni su kita drauge, kam aiškiai jai parodyti, kad ji tik atsarginis variantas? Aš visada galiu padėti ir būti kartu, kai reikia, bet neketinu praleisti laiko su žmogumi, kuris neketina praleisti jo su manimi.
Ir jūsų blogos nuotaikos tikrai užknisa. Tikrai ir labai. Jaučiuosi vieniša kaip ir dažną penktadienio popietę.
Einu išlieti blogą energiją duše ir tikriausiai pradėti tvarkyti vasaros rūkomąjį, nes niekur neisiu. Neturiu draugų.
Tiesa, tik atėjusi į mokslo tvirtovę pamačiau savo Beveik Nuotykį. Pusė dienos galvojau apie jį iš serijos "kas būtų, jeigu". Bet gerai, kad ir nebuvo, tikriausiai ir nebus. Bet vasaros pokštas būtų neblogas ir tikrai neišeitų atsiduoti kitais metais mokslams šimtu dvam procentu kaip planuoju, nes kiekvieną pertrauką vėl "netyčia praeitum" pro jį. Muilo opera, ne gyvenimas, atsakau.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą