Antradienis irgi.
Trečiadienis taip pat.
Ir visos šios dienos buvo be galo nuobodžios.
Gerai, kad radau naują pramogą internetinėje edvėje. Ypač, kai oras ir toliau toks lietuviškas bei morališkai žlugdantis.
Vakar parašiau Jam. Kur šūksniai: wow!?! Galvojau, kad galėsim žaismingai paplepėti, galbūt ir nuotaiką pataisys, bet jo nusiteikimas ir Visa Kita buvo nekoks... arba Jis tikrai pamiršta... Štai dėl ko visada ir nenoriu rašyti Jam. Tikriausiai laikas mesti visas neaiškias viltis iš galvos ir pradėti džiaugtis esamu gyvenimu, paprastais, kasdieniais dalykais. Kaip kad ir tie saldūs žiedeliai šalia laiptinės (mm) Tiesiog svaigina.
Jo bučiniai irgi. Ryškus artumo trūkumas, kaip ir visiems aplinkui. Tai tikrai siutina. Nebemoku džiaugtis gyvenimu... Trūksta kažkokios paskatos, tai vis prisigalvoju. Jis, Kitas... Smulkmeniškai žiūriu į draugų elgesį ir kiekvienas kartas, kai aš esu kažkur, o jie kitur, sukelia "manęs nemyyyli". Bet o tačiau juk vasara... Ir aš nejaučiu jos. (Kartais) saulė, ilgesnės dienos, daugiau laisvo laiko, bet ta nuojauta, kad ji nebus ta, kurią galėčiau pavadinti geriausia gyvenimo vasara... O taip to norėčiau po šių mokslo metų... Ech. Aš apgailėtina.
Rytoj dar viena diena mokslo oazėje, penktadienį oficialioji dalis ir aš net neįsivaizduoju, ką rengtis.
Šeštadienį nusimato pagirios. Arba ne.
P. S. Rašau pakankamai anonimiškai, nes mano draugai radę šį dienoraštį, niekada nesuprastų, kodėl tai darau internete, nenorėdama, kas kas nors tai atrastų. Bet tai mano gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą