25dieną oras buvo prastas, žadėjau skaityti ir tvarkytis kompiuterį. Nepamenu, ar tai ir dariau, bet tikrai pamenu, ką veikiau naktį. Verkiau iki trijų ryto, kol pavargusi užmigau. Mintys apie Jį pasiekė kulminaciją. Prisiminiau, kaip gera buvo, kol buvom tik draugai: dėmesys, rūpestis, nesibaigiantys pokalbiai internetu, šilti pokalbiai prie kavos puodelio, juokas. Todėl ir norėjau, kad jis būtų Tas. Ir visa tai, deja, baigėsi po 2 savaičių, kai supratom, kad nesam tik draugai. Velniop aš visa tai pradėjau. Jei visa tai būtų tęsėsi kiek ilgėliau, gal vasarą būtų Mūsų... Taip ir kankinausi. Kitą dieną Jis man neatrašė, dirbau, tad laiko galvoti nelabai buvo, bet grįžusi... verkiau. Dabar ant Jo labai pykstu. Pykstu ir ant savęs. Bet nieko nepakeisiu. Tiesiog liūdna ir tiek. Žinant save, dar ilgai nerasiu kito tokio žmogaus ir kankinsiuosi...
Šiandien buvau susitikusi su drauge, vakare dar su viena. Iškeikėm vyrų giminę, pasidarė geriau. Grįžusi žiūrėjau "Viki Kristina Barselona". Gana paprastas filmas, bet Penelope Cruz...mm... Įkvepianti. Rytoj, jei bus geras oras tikrai reikia tvarkytis vasaros rūkomąjį, nes baigsis vasara, kol aš tai pradėsiu. Dar turiu porą neblogų filmų, tad iki vakaro reikia suspėti pažiūrėti ir juos. Visa tai man padės koncentruoti mintis reikiama linkme. Taip ir bus.
P. S. RIP Michael :(
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą